Anagnorisis – senovės graikų tragedijoje naudojama siužeto priemonė, kai atskleidžiama tikroji veikėjo prigimtis arba tapatybė, paprastai netoli pjesės pabaigos. Atskleidimas paprastai lemia veikėjo elgesio ar požiūrio pokyčius ir dažnai lemia jo žlugimą.
Anagnorisis paprastai įvyksta dėl veikėjo veiksmų ar žodžių, kuriais išryškinama tikroji jo prigimtis ar ketinimai. Ją taip pat gali sukelti situacija ar įvykis, pavyzdžiui, veikėjo mirtis. Po veikėjo tikrosios tapatybės atskleidimo dažnai seka apmąstymų laikotarpis, kurio metu veikėjas susitaiko su nauju savęs supratimu.
Anagnorisis yra pagrindinis tragedijos elementas, kuris gali būti naudojamas siekiant sukurti įtampą, užjausti veikėjus ir sustiprinti pjesės emocinį poveikį.
Kas yra peripetija ir anagnorisis?
Peripetija – tai staigus likimo posūkis, dažniausiai tragiškas įvykis. Anagnorisis – tai kažko svarbaus suvokimas arba atradimas, dažnai lemiantis perspektyvos pasikeitimą.
Kokia yra anagnorizmo paskirtis?
Anagnorisis – tai pjesės ar kito kūrinio momentas, kai pagrindinis veikėjas suvokia tikrąją situacijos prigimtį.
Kas būna pirmiau – peripetija ar anagnorisis?
Vienareikšmio atsakymo į šį klausimą nėra, nes tai priklauso nuo konkretaus autoriaus požiūrio į pasakojimą. Tačiau apskritai peripetijos (staigus likimo pasikeitimas) paprastai eina prieš anagnorisis (atpažinimo ar suvokimo momentas), nes pastarasis dažnai seka iš pirmojo.
Ką Aristotelis sako apie anagnorisį?
Aristotelis savo veikale „Poetika“ aptaria anagnorisį ir apibrėžia jį kaip staigų pjesės ar istorijos veikėjo suvokimą ar pripažinimą. Dėl šio atpažinimo paprastai pasikeičia veikėjo aplinkybės, ir tai dažnai būna esminis siužeto momentas. Aristotelis mano, kad anagnorisis yra pagrindinis tragedijos elementas, ir šį terminą vartoja apibūdindamas momentą, kai Edipas supranta, kad nužudė savo tėvą ir vedė savo motiną.