Apokrifinės knygos – tai grupė tekstų, įtrauktų į vienus Biblijos leidimus, bet neįtrauktų į kitus. Paprastai jos įtraukiamos į skyrių, vadinamą deuterokanoninėmis knygomis, kuris katalikų ir ortodoksų Biblijoje dedamas po Senojo Testamento, o protestantų Biblijoje – į pagalbinį skyrių.
Žodis apokrifas kilęs iš graikų kalbos žodžio ἀπόκρυφος (apókryphos), kuris reiškia „paslėptas“ arba „slaptas“. Šiuo terminu paprastai vadinami kūriniai, kurių autorystė neaiški arba kurių autentiškumas abejotinas.
Apokrifinės knygos nėra judaizmo ar krikščionybės kanoninių raštų dalis ir nelaikomos Dievo įkvėptomis. Tačiau jos vis dar gerbiamos kaip vertingi istoriniai ir religiniai tekstai.
Apokrifinėms knygoms priskiriami įvairių rūšių kūriniai, pavyzdžiui, istoriniai veikalai, išminties literatūra ir apokaliptinė literatūra. Jos dažnai įtraukiamos į Bibliją, nes suteikia papildomos informacijos apie senovės Izraelio ir ankstyvosios Bažnyčios istoriją ir religinius įsitikinimus.
Ar apokrifinis reiškia klaidingas?
Ne, apokrifinis nereiškia klaidingas. Apokrifiniai tekstai reiškia religinių tekstų, kurie nelaikomi Šventojo Rašto kanono dalimi, rinkinį. Šie tekstai gali būti įtraukti į kai kurias Biblijos versijas, tačiau dauguma krikščionių jų nelaiko autoritetingais.
Kokios 14 knygų buvo išbrauktos iš Biblijos?
Galutinio atsakymo į šį klausimą nėra, nes nėra oficialaus iš Biblijos pašalintų knygų sąrašo. Tačiau yra keletas knygų, kurios buvo plačiai pripažintos ankstyvųjų krikščionių, bet nėra įtrauktos į dabartinę Biblijos redakciją. Šios knygos kartais vadinamos „prarastosiomis Biblijos knygomis“.“
Garsiausia iš šių dingusių knygų yra Tomo evangelija, Jėzui priskiriamų posakių rinkinys, atrastas XX a. Kitos prarastos knygos yra Judo evangelija, slaptoji Morkaus evangelija ir Petro apokalipsė. Gali būti, kad kai kurios arba visos šios knygos kažkada buvo svarstomos įtraukti į Bibliją, bet galiausiai dėl įvairių priežasčių nebuvo įtrauktos.
Taip pat verta paminėti, kad yra nemažai knygų, kurios įtrauktos į kai kurias Biblijos versijas, bet neįtrauktos į kitas. Garsiausia iš jų yra Apreiškimo knyga, kuri įtraukta į katalikų ir stačiatikių kanonus, bet ne į protestantų kanoną. Taip pat yra nemažai knygų, įtrauktų į katalikų ir stačiatikių Biblijų Senąjį Testamentą, bet neįtrauktų į protestantų Senąjį Testamentą, pavyzdžiui, Tobito knyga ir Juditos knyga.
Koks yra apokrifų pavyzdys?
Terminas „apokrifai“ paprastai reiškia literatūros rinkinį, kuris nebuvo įtrauktas į hebrajų Bibliją ar protestantiškąjį Biblijos kanoną. Tačiau šiuo terminu taip pat gali būti vadinami tekstai, kurių autentiškumas ar autoritetas kelia abejonių.
Vienas iš apokrifinio teksto pavyzdžių yra Henocho knyga. Ši knyga nebuvo įtraukta į Hebrajų Bibliją, tačiau ji cituojama Naujojo Testamento Judo knygoje. Henocho knyga taip pat įtraukta į Etiopijos ortodoksų bažnyčios kanoną.
Kitas apokrifinio teksto pavyzdys yra Tomo evangelija. Šis tekstas nėra įtrauktas į nė vienos iš pagrindinių krikščionių bažnyčių kanoną, tačiau jis laikomas vertingu informacijos apie Jėzaus mokymą šaltiniu.
Kodėl apokrifai buvo išbraukti iš Biblijos?
Žodis „apokrifas“ reiškia „paslėptas“ arba „slaptas“. Apokrifų knygos buvo parašytos laikotarpiu tarp Senojo ir Naujojo Testamentų ir nebuvo įtrauktos į Bibliją, nes nebuvo laikomos Dievo įkvėptomis.
Yra keletas priežasčių, kodėl apokrifų knygos nebuvo įtrauktos į Bibliją. Pirma, apokrifų knygos nebuvo parašytos pranašų ar apaštalų. Antra, apokrifų knygos nebuvo įtrauktos į Hebrajų Bibliją. Trečia, ankstyvoji Bažnyčia apokrifų knygų nelaikė Dievo įkvėptomis.
Apokrifų knygos naudingos istoriniais tikslais, tačiau jos nelaikomos įkvėptojo Dievo žodžio dalimi.