Apšviestasis despotizmas – tai valdymo forma, kai valdovas arba nedidelė valdovų grupė turi absoliučią valdžią, bet ją naudoja žmonių gerovei skatinti, o ne tik savo valdžiai išlaikyti. Šis terminas dažnai vartojamas apibūdinant XVIII a. Europos valdymą, kai absoliutūs monarchai, tokie kaip Prūsijos Frydrichas Didysis ir Rusijos Jekaterina Didžioji, vykdė politiką, kuria siekė pagerinti savo pavaldinių gyvenimą.
Šviečiamajam despotizmui būdinga stipri centrinė valdžia su vienu valdovu arba maža valdovų grupe, kurie turi absoliučią valdžią. Valdovai savo valdžią naudoja žmonių gerovei skatinti, o ne tik savo valdžiai išlaikyti. Jos vykdė politiką, kuria siekė pagerinti savo pavaldinių gyvenimą, pavyzdžiui, skatino švietimą, religinę toleranciją ir ekonominį vystymąsi. Jie taip pat leidžia tam tikrą politinę ir pilietinę laisvę ir paprastai valdo remdamiesi apsišvietusių patarėjų grupės patarimais.
Kodėl svarbus apšviestasis despotizmas?
Apšviestasis despotizmas reiškia valdymo formą, kai valdovas savo valdžią naudoja savo pavaldinių gerovei skatinti, o ne tiesiog siekia savo asmeninių interesų. Šis valdymo tipas atsirado XVIII a., Apšvietos epochoje, kaip atsakas į tuo metu paplitusius korumpuotus ir tironiškus režimus.
Apšviestieji despotai tikėjo, kad savo valdžią gali panaudoti savo pavaldinių gyvenimui pagerinti skatindami švietimą, religinę toleranciją ir ekonominį vystymąsi. Jie taip pat stengėsi sumažinti korupciją ir piktnaudžiavimą valdžia savo vyriausybėse.
Nors ne visiems apsišvietusiems despotams pavyko pasiekti savo tikslų, jie padėjo sukurti valdžios modelį, kuris buvo grindžiamas protu ir teisingumu, o ne vien jėga. Šis modelis turėjo įtakos demokratijos vystymuisi ir padėjo užtikrinti didesnę laisvę ir lygybę visiems žmonėms.
Kas sukūrė apšviestąjį despotizmą?
Nėra vieno asmens, kuriam būtų galima priskirti nušvitusio despotizmo koncepcijos sukūrimo nuopelnus. Ši idėja kilo XVIII a. kaip atsakas į absoliutizmo, kuris tuo metu buvo vyraujanti politinė sistema, problemas. Įvairūs filosofai ir politiniai mąstytojai ėmė propaguoti tokią valdymo formą, kai valdovai naudotų savo valdžią, kad pagerintų savo pavaldinių gyvenimą, o ne paprasčiausiai išnaudotų juos savo naudai.
Vienas įtakingiausių apšviestojo despotizmo šalininkų buvo vokiečių filosofas Immanuelis Kantas. Savo esė „Amžinoji taika: Filosofinis eskizas“ Kantas teigė, kad tikrą respubliką galima sukurti tik tuo atveju, jei ją valdys geranoriškas despotas, veikiantis žmonių labui. Šią idėją perėmė kiti mąstytojai, pavyzdžiui, prancūzų filosofas Volteras, kuris taip pat teigė, kad apsišvietęs despotizmas yra geriausias būdas sukurti teisingą ir klestinčią visuomenę.
Šviečiamojo despotizmo koncepcija išpopuliarėjo XVIII a., o keli valdovai pradėjo įgyvendinti jos principus savo šalyse. Prūsijos Frydrichas Didysis dažnai minimas kaip vienas sėkmingiausių apsišvietusio despoto pavyzdžių. Jis reformavo Prūsijos valdžią ir ekonomiką, taip pat skatino religinę toleranciją ir spaudos laisvę. Kiti žymūs apsišvietę despotai yra Rusijos karalienė Jekaterina Didžioji ir Austrijos karalius Juozapas II.
Ką darė apsišvietę despotai?
Apšviesti despotai buvo valdovai, kurie tikėjo, kad savo valdžią naudoja geriausiems savo pavaldinių interesams, o ne vien tik savanaudiškiems interesams tenkinti. Jiems įtaką darė Apšvieta – XVII-XVIII a. intelektualinis judėjimas, kuriame buvo pabrėžiamas protas, mokslas ir asmens teisės.
Apšvietos despotai savo šalyse dažnai vykdė radikalias reformas, įskaitant vergovės panaikinimą, religinės tolerancijos įtvirtinimą, švietimo ir meno skatinimą. Jie taip pat buvo linkę toleruoti kritiką ir buvo imlesni naujoms idėjoms nei tradiciniai valdovai.
Vieni iš žymiausių apsišvietusių despotų – Prūsijos Frydrichas Didysis, Rusijos Jekaterina Didžioji ir Austrijos Juozapas II. Nors ne visiems apsišvietusiems despotams pavyko pasiekti savo tikslų, jie padarė didelę įtaką šiuolaikinės visuomenės raidai.