Autopoiesis – Čilės biologų Humberto Maturanos ir Francisko Varelos sukurtas terminas, apibūdinantis savarankiškai vykstančias chemines reakcijas, kurios sudaro gyvą ląstelę. Terminas kilęs iš graikų kalbos žodžių auto (aš) ir poiesis (kūryba) ir pažodžiui reiškia savikūrą.
Autopoetinės sistemos – tai sistemos, kurių sudedamosios dalys viena kitą kuria, palaiko ir reguliuoja, kad sudarytų vieningą visumą. Autopoezės sąvoka buvo taikoma įvairioms sistemoms, įskaitant socialines ir ekonomines sistemas, taip pat gyvus organizmus.
Autopoezės sistemų būdingi bruožai:
1. Jas sudaro komponentai, kurie sąveikaudami tarpusavyje sukuria ir palaiko sistemą.
2. komponentai yra saviorganizuoti ir savireguliuojami.
3. Sistema kaip visuma yra vieninga visuma.
4. Sistema pati gamina savo komponentus.
5. Sistema yra uždara sistema, t. y. ji nesikeičia materija ar energija su aplinka.
6. Sistema yra savireferencinė, t. y. jos komponentai nurodo į sistemą kaip visumą.
7. Sistema yra autopoetinė, tai reiškia, kad ji pati save palaiko.
Kas sukūrė terminą autopoiesis?
Autopoezės sąvoką 1972 m. knygoje „Autopoezė ir pažinimas“ (Autopoiesis and Cognition) pirmą kartą pavartojo Čilės biologai Humberto Maturana ir Francisco Varela.
Kaip tarti autopoiesis?
Žodis autopoiesis yra kilęs iš graikų kalbos žodžių autos (aš) ir poiesis (kūryba) ir pažodžiui reiškia savęs kūrimą. Šį terminą sukūrė Čilės biologai Humberto Maturana ir Francisco Varela, norėdami apibūdinti gyvų sistemų savybę nuolat save generuoti.
Yra du būdai, kaip tarti autopoezė. Pirmasis būdas yra su akcentu antrajame skiemenyje:
ah-toh-poy-EE-sis
Antrasis būdas yra su akcentu ant pirmojo skiemens:
ah-toh-poy-EE-sis
Kas yra autopoezė šeimos terapijoje?
Autopoiesis – tai terminas, kurį pirmą kartą pavartojo šeimos terapeutas Luigi Boscolo. Jis kildinamas iš graikiškų žodžių auto (aš) ir poiesis (kūrimas) ir reiškia save kuriančią žmogaus prigimtį. Šeimos terapijoje autopoezė vartojama apibūdinant būdą, kuriuo šeimos kuria ir išlaiko save laikui bėgant.
Šeimos nuolat keičiasi ir evoliucionuoja, todėl, norėdamos išgyventi, jos turi gebėti prisitaikyti. Kad tai pasiektų, jos turi gebėti kurti naujus elgesio modelius ir mąstymo būdus. Būtent tai ir yra autopoezė – šeimos gebėjimas kurti naujus elgesio modelius ir mąstymo būdus, siekiant prisitaikyti prie kintančios aplinkos.
Autopoezė yra pagrindinė šeimos terapijos sąvoka, kuria paaiškinama, kaip šeimos gali keistis ir augti laikui bėgant. Ji taip pat naudojama siekiant padėti terapeutams suprasti šeimos santykių dinamiką ir kaip geriausiai padėti šeimoms keistis ir augti.
Kas yra autopoetinė socialinė sistema?
Paprasčiausia forma autopoetinė socialinė sistema – tai socialinių santykių sistema, kuri pati save sukuria ir palaiko. Tai reiškia, kad sistema pati sukuria savo egzistavimo ir reprodukcijos sąlygas.
Autopoetinėms socialinėms sistemoms būdingi keli bruožai, įskaitant:
1. Aiški riba tarp sistemos ir aplinkos.
2. Taisyklių arba normų, apibrėžiančių sistemos struktūrą ir veikimą, rinkinys.
3. Vaidmenų arba pozicijų, kurias užima sistemos nariai, rinkinys.
4. Išteklių, kuriuos sistema naudoja savo veiklai, rinkinys.
5. Tikslų arba uždavinių, kuriais vadovaujamasi sistemos veikloje, rinkinys.
6. Vertybių arba įsitikinimų, kuriais grindžiamas sistemos veikimas, rinkinys.
7. Procedūrų arba metodų, skirtų sistemos tikslams pasiekti, rinkinys.
8. Sistemos pusiausvyrą padeda palaikyti stebėsenos ir grįžtamojo ryšio procesų visuma.