Civilinė teisė

Civilinė teisė – tai teisės normų visuma, kuri reglamentuoja santykius tarp asmenų ir tarp privačių bei viešųjų subjektų. Civilinė teisė grindžiama išsamiu ir sistemingu teisės kodeksu, kurį paprastai sudaro profesinė įstaiga arba komisija. Civilinė teisė skiriasi nuo paprotinės teisės, kuri kyla iš teismų sprendimų, ir nuo statutinės teisės, kuri grindžiama teisės aktais.

Civilinei teisei būdingi šie bruožai:

– Aiškus ir glaustas teisinis kodeksas

– Didelis dėmesys skiriamas kodifikavimui, arba įstatymų sudarymui į sisteminį kodeksą

– Dėmesys sutelkiamas į santykius tarp asmenų, o ne tarp valstybės ir asmenų

– polinkis teikti pirmenybę individo, o ne valstybės interesams

Galutiniai civilinės teisės bruožai:

– Didelis dėmesys rašytiniams įstatymams ir teisiniams kodeksams

– Dėmesys sutelkiamas į asmenų teises ir pareigas, o ne į valstybės galias

– Pirmenybė teikiama privačiam ginčų sprendimui, o ne viešajam sprendimui

– polinkis teikti pirmenybę individo, o ne valstybės interesams

Kodėl ji vadinama civiline teise?

Sąvoka „civilinė teisė“ gali reikšti teisinę sistemą arba teisės aktų rinkinį. Kai vartojama kalbant apie teisinę sistemą, civilinė teisė reiškia teisinę sistemą, kilusią iš kontinentinės Europos ir pagrįstą kodifikuota teise, priešingai nei bendrosios teisės sistema, kuri naudojama anglosaksų teisinėje sistemoje. Kai vartojama kalbant apie teisės normų rinkinį, civilinė teisė paprastai reiškia teisės normų rinkinį, kuris reglamentuoja privačius santykius, priešingai viešajai teisei, kuri reglamentuoja asmenų ir valstybės santykius.

Kokios yra 4 civilinės teisės rūšys?

Keturios pagrindinės civilinės teisės rūšys yra deliktų teisė, sutarčių teisė, nuosavybės teisė ir šeimos teisė.

Deliktų teisė apima žalą, kurią viena šalis padaro kitai šaliai tyčia arba dėl neatsargumo. Sutarčių teisė reglamentuoja šalių susitarimus ir nustato šių susitarimų sąlygas. Nuosavybės teisė susijusi su nekilnojamojo ir asmeninio turto nuosavybe ir perdavimu. Šeimos teisė apima klausimus, susijusius su santuoka, skyrybomis, vaikų globa ir įvaikinimu.

Kuo skiriasi bendroji ir civilinė teisė?

Tarp bendrosios ir civilinės teisės yra daug skirtumų, tačiau svarbiausi iš jų yra šie:

– Bendroji teisė grindžiama precedento principu, pagal kurį teisėjai yra saistomi ankstesnių bylų sprendimų. Civilinė teisė, priešingai, grindžiama kodifikuotais įstatymais, o tai reiškia, kad teisėjai nėra saistomi precedentų ir gali aiškinti teisę savo nuožiūra.

– Bendroji teisė paprastai taikoma šalyse, kuriose istoriškai susiformavo anglų bendroji teisė, pavyzdžiui, Jungtinėse Amerikos Valstijose, Kanadoje ir Jungtinėje Karalystėje. Daugumoje kontinentinės Europos šalių taikoma civilinė teisė.

– Bendrosios teisės sistemos paprastai yra lankstesnės už civilinės teisės sistemas, nes jose suteikiama didesnė teisėjų diskrecija. Ši diskrecija pasireiškia tuo, kad bendrosios teisės teisėjai savo sprendimais gali kurti naujus teisinius principus, o civilinės teisės teisėjai yra saistomi galiojančio įstatymų kodekso.

– Bendrosios teisės sistemos taip pat yra labiau konfrontacinės nei civilinės teisės sistemos, nes jose ginčai sprendžiami ginčo teisenos tvarka. Priešingai, civilinės teisės sistemose paprastai taikoma inkvizicinė sistema, pagal kurią teisėjai atlieka aktyvesnį vaidmenį tiriant bylos faktus.

Kokie yra civilinės teisės pavyzdžiai?

Yra daug civilinės teisės pavyzdžių, tačiau vieni iš labiausiai paplitusių yra sutartys, nuosavybės teisės ir šeimos teisė.

Sutarčių teisė reglamentuoja sutarčių sudarymą ir vykdymą ir gali apimti viską – nuo nekilnojamojo turto sutarčių iki darbo sutarčių. Nuosavybės teisė reglamentuoja žmonių teises turėti ir naudoti nuosavybę ir gali apimti viską nuo teritorijų planavimo taisyklių iki nuomotojo ir nuomininko teisės. Šeimos teisė reglamentuoja šeimos narių teisinius santykius ir gali apimti viską nuo skyrybų teisės iki vaikų globos teisės.

Parašykite komentarą