Entelechija

Terminas „entelechija“ kilęs iš graikiško žodžio „entelécheia“, kuris reiškia „turintis tikslą“. Entelechija – filosofijoje vartojama sąvoka, reiškianti į save nukreiptą, save lemiantį ir save realizuojantį procesą ar būseną. Dažnai vartojamas apibūdinti savo galimybių ar gyvenimo tikslo realizavimą.

Entelektui būdingi bruožai: savimonė, savimotyvacija ir gebėjimas nepaliaujamai siekti savo tikslų. Entelechija dažnai siejama su „valios galiai“ arba siekio pasiekti sėkmę sąvoka.

Šis terminas istorijoje buvo vartojamas įvairiai, tačiau dažniausiai siejamas su Aristotelio darbais. Aristoteliui entelechija buvo visų žmogaus veiksmų ir motyvacijos varomoji jėga. Jis tikėjo, kad kiekvienas žmogus turi prigimtinį polinkį arba „norą“ išnaudoti visą savo potencialą.

Aristotelio entelechijos sąvoką vėliau išplėtė vokiečių filosofas Artūras Šopenhaueris. Šopenhaueris teigė, kad valia gyventi yra pagrindinė entelechija, skatinanti visą žmogaus elgesį.

Entelechijos sąvoka taip pat buvo taikoma nežmogiškoms būtybėms, pavyzdžiui, organizacijoms ar mašinoms. Šiais atvejais entelechija reiškia subjekto tikslo ar funkcijos įgyvendinimą.

Kas yra entelechija ir kuo ji reikšminga Aristotelio etikai, konkrečiai jo dorybės ir laimės teorijai?

Aristotelio entelechija – tai savirealizacijos arba savirealizacijos principas. Tai idėja, kad kiekvienas organizmas turi įgimtą polinkį vystytis ir augti taip, kad atitiktų jo prigimtį.

Aristotelio etikoje entelechija yra reikšminga jo dorybės ir laimės teorijai, nes tai yra principas, kuriuo remdamiesi žmonės gali pasiekti eudaimoniją, arba „žmogaus klestėjimą“.“ Ugdydami savo dorybes ir jomis vadovaudamiesi savo veikloje, galime išnaudoti visą savo, kaip žmonių, potencialą ir pasiekti gerą gyvenimą.

Kas sukūrė terminą entelechija?

Terminą „entelechija“ sukūrė Aristotelis savo veikale apie filosofiją ir biologiją. Aristotelio nuomone, entelechija – tai jėga, skatinanti organizmą siekti galutinio tikslo arba telos.

Kaip vartoti entelechiją?

Entelechija yra filosofinė sąvoka, kurią pirmą kartą pasiūlė Aristotelis. Tai idėja, kad visose gyvose būtybėse yra „varomoji jėga“, kuri skatina jas siekti galutinio tikslo arba likimo. Šis galutinis tikslas vadinamas “ telos.“

Aristotelis manė, kad entelechija yra gyvosios būtybės siela, kuri suteikia daiktui išskirtinį charakterį. Jis manė, kad būtent entelechija verčia augalą augti link saulės arba verčia gyvūną stengtis atlikti savo natūralias funkcijas.

Entelechijos sąvoką vėliau perėmė vokiečių filosofas Immanuelis Kantas. Kantas manė, kad entelechija yra „aktyvusis principas“ visose gyvose būtybėse ir kad būtent ji leidžia joms realizuoti savo potencialą ir įgyvendinti savo paskirtį.

Kanto idėjas apie entelechiją toliau plėtojo vokiečių filosofas Georgas Vilhelmas Frydrichas Hėgelis. Hegelis manė, kad entelechija yra „absoliučioji dvasia“, skatinanti visus daiktus siekti galutinio tikslo.

Šiandien entelechijos sąvoka dažnai vartojama diskusijose apie gyvenimo prigimtį ir egzistencijos prasmę. Jis taip pat vartojamas diskusijose apie likimo ir laisvos valios vaidmenį žmogaus gyvenime.

Kas yra entelechija Aristotelis?

Žodis entelechija yra kilęs iš graikiškų žodžių entelē (ἐντελέχεια) ir echousa (ἔχουσα), kurie kartu reiškia „turintis tikslą.“ Aristotelio filosofijoje entelechija yra save realizuojantis principas. Tai jėga, skatinanti organizmą vystytis ir išnaudoti visas savo galimybes.

Aristotelis manė, kad visos gyvos būtybės turi entelechiją, kurią jis laikė dieviškąja kibirkštimi, suteikiančia joms potencialą augti ir klestėti. Šią kibirkštį jis vadina aktyviuoju intelektu.“ Aktyvus intelektas yra tai, kas leidžia mums mąstyti, samprotauti ir suprasti. Tai proto dalis, atsakinga už mūsų intelektinį augimą ir vystymąsi.

Entelechija yra tai, kuo mes skiriamės nuo kitų gyvūnų. Aristotelis manė, kad tai yra tai, kas skiria mus nuo likusios gamtos. Jis ją laikė jėga, suteikiančia mums galimybę aktualizuoti savo potencialą ir tapti tuo, kuo esame skirti būti.

Parašykite komentarą