Etnometodologija

Etnometodologija yra sociologijos teorinė perspektyva ir tyrimo metodas, pabrėžiantis būdus, kuriais žmonės įprasmina savo kasdienį socialinį pasaulį. Jai rūpi, kaip žmonės sąveikaudami su kitais kuria ir atkuria tvarką, kaip jie supranta ir kuria bendrą prasmę.

Etnometodologijos ištakos siekia sociologo Haroldo Garfinkelio, kuris sukūrė šį terminą savo kokybinių tyrimų metodams apibūdinti. Garfinkelis domėjosi, kaip žmonės kuria tvarką ir prasmę savo kasdieniame gyvenime ir kaip jie šią prasmę supranta bei dalijasi ja su kitais. Jis manė, kad geriausias būdas tirti šiuos procesus – stebėti žmones natūralioje aplinkoje, o ne prašyti jų apibūdinti savo patirtį ar įsitikinimus.

Etnometodologija kartais laikoma radikalia alternatyva tradiciniams sociologinių tyrimų metodams, tokiems kaip apklausos ir interviu. Jos šalininkai teigia, kad etnometodologija leidžia tiksliau ir subtiliau suprasti socialinį gyvenimą, nes atspindi sudėtingus žmonių tarpusavio sąveikos aspektus ir prieštaravimus.

Etnometodologijos kritikai teigia, kad dėl dėmesio socialinės sąveikos mikrolygmens detalėms sunku gauti apibendrinančias išvadas. Jie taip pat teigia, kad dėl socialinio gyvenimo refleksyvumo pabrėžimo sunku tirti socialinius pokyčius.

Kas yra etnometodologijos tėvas?

Nėra vieno asmens, kuris galėtų būti laikomas etnometodologijos pradininku. Ši sritis atsirado iš daugelio skirtingų mokslininkų, visų pirma Haroldo Garfinkelio, darbų. Garfinkelis buvo sociologas, kuris domėjosi, kaip žmonės įprasmina savo kasdienį gyvenimą. Jis manė, kad žmonės tam naudoja įvairius metodus, arba „etnometodus“.

Kiti svarbūs etnometodologijos kūrėjai: Alfredas Schutzas, Harrie Massey ir Johnas Heritage’as. Schutzas buvo filosofas, kuris teigė, kad žmonės naudoja savo kasdienę patirtį reikšmei kurti. Massey buvo sociologas, sukūręs „situacinio veiksmo“ koncepciją, kuri teigia, kad žmonių veiksmai priklauso nuo jų konkrečios socialinės padėties. Paveldas buvo lingvistas, kuris teigė, kad žmonės naudoja kalbą, kad sukurtų bendrą savo patirties supratimą.

Visi šie mąstytojai turėjo įtakos etnometodologijos raidai. Garfinkelio darbai buvo ypač svarbūs, nes jis pirmasis pradėjo sistemingai tyrinėti metodus, kuriuos žmonės naudoja savo kasdieniam gyvenimui įprasminti.

Kas yra etnometodologija ir etnografija?

Etnometodologija yra sociologinė teorija, nagrinėjanti būdus, kuriais žmonės sąveikauja tarpusavyje ir naudoja bendravimą socialinei tvarkai kurti ir palaikyti. Etnografija – tyrimo metodas, naudojamas žmonių kultūroms ir visuomenėms tirti. Etnografai, rinkdami duomenis apie žmones ir kultūras, kurias jie tyrinėja, naudoja dalyvaujamąjį stebėjimą ir lauko tyrimus.

Kuo skiriasi etnometodologija ir fenomenologija?

Etnometodologija – tai mokslas apie metodus, kuriuos žmonės naudoja savo kasdieniam gyvenimui ir juos supančiam pasauliui įprasminti. Ją domina, kaip žmonės sąveikauja tarpusavyje ir su juos supančia aplinka, kaip jie kuria ir palaiko socialinę tvarką.

Kita vertus, fenomenologija yra žmogaus patirties ir sąmonės tyrimas. Jį domina, kaip žmonės suvokia pasaulį ir kaip jų individualios perspektyvos formuoja jo supratimą.

Kas yra etnometodologinė analizė?

Etnometodologinė analizė – tai tyrimų metodologija, kurioje daugiausia dėmesio skiriama būdams, kuriais žmonės įprasmina savo kasdienį gyvenimą. Tai kokybinis metodas, kuriuo pabrėžiamas atidus žmonių sąveikos tyrimas natūralistinėje aplinkoje. Etnomuzikologai siekia suprasti neišsakytas taisykles ir prielaidas, kuriomis vadovaujasi žmonės savo veiksmais ir sąveika.

Šią tyrimų metodiką XX a. septintajame dešimtmetyje sukūrė sociologas Haroldas Garfinkelis. Nuo tada etnometodologija naudojama įvairiose srityse, įskaitant antropologiją, sociologiją, psichologiją ir švietimą.

Parašykite komentarą