Liudoterapija – tai terapijos rūšis, kai pacientams gydyti naudojami vaizdo žaidimai ar kitos žaidimo formos. Ji grindžiama principu, kad žaidimas gali būti naudojamas psichinei ir fizinei sveikatai gerinti. Įrodyta, kad ludoterapija yra veiksminga gydant įvairias ligas, įskaitant nerimą, depresiją ir lėtinį skausmą.
Koks yra žaidimų terapijos pavyzdys?
Vienas iš žaidimų terapijos pavyzdžių vadinamas smėlio žaidimų terapija.“ Šio tipo terapijoje naudojama smėlio dėžė, kurioje klientas gali kurti scenas su miniatiūrinėmis figūrėlėmis. Tada terapeutas padės klientui interpretuoti scenas ir išsiaiškinti, ką jos simbolizuoja.
Ar žaidimų terapija padeda gydyti autizmą?
Vieno universalaus atsakymo į šį klausimą nėra, nes žaidimų terapijos veiksmingumas gali skirtis priklausomai nuo konkretaus vaiko poreikių ir iššūkių. Tačiau daugeliui autizmu sergančių vaikų žaidimų terapija padeda gerinti socialinius įgūdžius, bendravimą ir emocijų reguliavimą. Be to, žaidimų terapija gali suteikti saugią ir palankią erdvę vaikams išreikšti save ir tyrinėti savo jausmus.
Kokie yra du pagrindiniai žaidimų terapijos tipai?
Dvi pagrindinės žaidimų terapijos rūšys yra direktyvinė žaidimų terapija ir nedirektyvinė žaidimų terapija. direktyvinė žaidimų terapija – tai žaidimų terapijos rūšis, kai terapeutas duoda vaikui konkrečių užduočių arba tikslų, kuriuos jis turi įvykdyti per terapijos seansą. Nedirektyvioji žaidimų terapija – tai tokia žaidimų terapijos rūšis, kai terapeutas leidžia vaikui pačiam vadovauti veiklai ir žaisti taip, kaip jam atrodo tinkama.
Kokie yra keturi žaidimų terapijos etapai?
Yra keturi pagrindiniai žaidimų terapijos etapai:
1. Pirmajame etape, vadinamame „užmezgimo etapu“, terapeutas užmezga ryšį su vaiku ir įgyja jo pasitikėjimą. Tai daroma žaidžiant žaidimus, pasakojant istorijas ir užsiimant kita vaikui patinkančia veikla.
2. Antrasis etapas, vadinamas „darbo etapu“, yra tas, kai terapeutas pradeda dirbti su vaiku sprendžiant konkrečias problemas, su kuriomis jis susiduria. Tai gali būti emocijų tyrinėjimas, problemų sprendimas ir socialinių įgūdžių lavinimas.
3. Trečiasis etapas, vadinamas „nutraukimo etapu“, yra tada, kai terapeutas pradeda padėti vaikui pereiti iš terapijos. Tai gali būti pasirengimas gyvenimui po gydymo, padarytos pažangos aptarimas ir ateities tikslų nustatymas.
4. Ketvirtasis etapas, vadinamas „tolesnio stebėjimo etapu“, yra tas, kai terapeutas toliau dirba su vaiku po to, kai jis baigia terapiją. Tai gali būti pažangos tikrinimas, paramos teikimas ir prireikus išteklių siūlymas.