Socialinis judėjimas

Socialinis judėjimas – tai kolektyvinės pastangos, kuriomis siekiama visuomenėje ar grupėje įgyvendinti pokyčius arba jiems pasipriešinti. Socialinius judėjimus galima apibrėžti kaip „organizacines struktūras ir strategijas, galinčias įgalinti engiamas gyventojų grupes veiksmingai mesti iššūkius ir pasipriešinti galingesniam ir privilegijuotam visuomenės elitui.“

Egzistuoja daugybė skirtingų socialinių judėjimų tipų, kurių kiekvienas turi savitus tikslus, metodus ir sudėtį. Tačiau visiems socialiniams judėjimams būdingi tam tikri bruožai. Pirma, socialinius judėjimus sudaro grupė asmenų, kuriuos sieja bendras tikslas arba tikslų rinkinys. Antra, socialiniai judėjimai yra organizuoti pagal bendrą įsitikinimų sistemą, kuri suteikia jiems tikslo ir tapatybės jausmą. Galiausiai socialiniai judėjimai turi tam tikrą kolektyvinių veiksmų formą, kuri gali būti įvairi – nuo protestų ir eitynių iki subtilesnių pasipriešinimo formų.

Kodėl socialiniai judėjimai yra svarbūs?

Socialiniai judėjimai yra svarbūs, nes jie gali paskatinti pokyčius visuomenėje. Jie gali didinti informuotumą apie svarbius klausimus ir daryti spaudimą sprendimų priėmėjams, kad šie imtųsi pokyčių, kurie pagerintų judėjime dalyvaujančių žmonių gyvenimą.

Socialiniai judėjimai taip pat gali suteikti bendruomeniškumo jausmą žmonėms, kurie jaučiasi esantys vieniši savo kovose. Jie gali pasiūlyti paramą ir solidarumą, taip pat padėti žmonėms pasijusti kažko didesnio už juos pačius dalimi.

Galiausiai, socialiniai judėjimai gali įkvėpti žmones imtis veiksmų savo gyvenime. Jie gali parodyti žmonėms, kad įmanoma ką nors pakeisti ir kad paprasti žmonės gali ką nors pakeisti.

Kodėl jie vadinami socialiniais judėjimais?

Sąvoka „socialinis judėjimas“ vartojama kalbant apie įvairius kolektyvinius veiksmus, kuriuos vykdo žmonių grupės, vienijamos bendro tikslo ar siekio. Tai gali būti įvairūs veiksmai – nuo nedidelių protestų ir kampanijų iki didelio masto revoliucijų.

Manoma, kad terminą „socialinis judėjimas“ XIX a. pradžioje pirmą kartą pavartojo vokiečių sociologas Lorencas fon Šteinas (Lorenz von Stein). Šteinas šį terminą vartojo apibūdindamas masinių politinių judėjimų, tokių kaip darbininkų klasės judėjimas ir antifeodalistinis valstiečių sukilimas, žinomas kaip Vokietijos valstiečių karas, atsiradimą.

Nuo tada terminas „socialinis judėjimas“ vartojamas apibūdinti įvairiems kolektyviniams veiksmams, kuriuos atlieka žmonių grupės, vienijamos bendro tikslo ar siekio. Tai gali apimti viską – nuo nedidelių protestų ir kampanijų iki didelio masto revoliucijų.

Socialiniai judėjimai dažnai organizuojami dėl konkretaus klausimo ar priežasties, jie gali būti vietinio arba pasaulinio masto. Kai kurie socialinių judėjimų pavyzdžiai: pilietinių teisių judėjimas, feministinis judėjimas, judėjimas prieš apartheidą ir aplinkosaugos judėjimas.

Koks yra geriausias socialinio judėjimo pavyzdys?

Vienareikšmio atsakymo į šį klausimą nėra, nes tai priklauso nuo individualių požiūrių ir nuomonių. Tačiau keletas galimų socialinių judėjimų, kuriuos galima būtų laikyti „geriausiais“, pavyzdžių: judėjimas už pilietines teises, judėjimas už moterų rinkimų teisę ir judėjimas už LGBTQ+ teises. Visi šie judėjimai padėjo įgyvendinti reikšmingus pokyčius visuomenėje ir turėjo teigiamos įtakos daugelio žmonių gyvenimui.

Kokie yra 4 socialinių judėjimų tipai?

Yra keturių tipų socialiniai judėjimai: reformų, pasipriešinimo, alternatyvūs ir revoliuciniai.

Reformų socialiniai judėjimai siekia pakeisti tam tikrus įstatymus ar esamos sistemos politiką. Paprastai jie nėra smurtiniai ir naudoja tradicinius dalyvavimo politikoje kanalus, pavyzdžiui, balsavimą, peticijas ir lobizmą, kad darytų spaudimą sprendimų priėmėjams. Pilietinių teisių judėjimas yra reformų socialinio judėjimo pavyzdys.

Pasipriešinimo socialiniai judėjimai meta iššūkį dominuojančioms galios struktūroms, pavyzdžiui, vyriausybei, ir siekia pakeisti galios pasiskirstymą visuomenėje. Jie gali būti smurtiniai arba nesmurtiniai ir dažnai naudoja tokias taktikas, kaip pilietinis nepaklusnumas ir turto naikinimas, kad išreikštų savo nuomonę. Pasipriešinimo socialinio judėjimo pavyzdys – judėjimas „Užimk Volstritą“ (angl. Occupy Wall Street).

Alternatyvūs socialiniai judėjimai siekia sukurti alternatyvias dominuojančios kultūros institucijoms institucijas. Jie dažnai atsisako tradicinių dalyvavimo politikoje formų, pavyzdžiui, balsavimo, ir vietoj to daugiausia dėmesio skiria savo pačių institucijų, pavyzdžiui, kooperatinių įmonių ar sąmoningų bendruomenių, kūrimui. Aplinkosaugos judėjimas yra alternatyvaus socialinio judėjimo pavyzdys.

Revoliuciniai socialiniai judėjimai siekia nuversti esamą sistemą ir pakeisti ją nauja. Paprastai jie būna smurtiniai ir savo tikslams įgyvendinti naudoja tokią taktiką kaip nužudymas ir terorizmas. XX a. komunistinės revoliucijos yra revoliucinių socialinių judėjimų pavyzdžiai.

Parašykite komentarą