Fitoterapija – tai vaistinių augalų tyrimas ir naudojimas ligoms gydyti ir jų prevencijai. Tai vaistažolininkystės šaka, kuri yra augalų tyrimas ir naudojimas medicininiais tikslais. Fitoterapija dar vadinama botanine medicina, vaistažolininkyste arba medicinine vaistažolininkyste.
Fitoterapija grindžiama prielaida, kad augaluose yra veikliųjų medžiagų, kurios gali būti naudojamos ligų gydymui ir prevencijai. Šios veikliosios medžiagos gali būti lapų, žiedų, šaknų ar kitų augalo dalių sudėtyje. Fitoterapijos specialistai naudoja įvairius metodus, kad nustatytų augalų veikliąsias medžiagas ir nustatytų geriausią jų paruošimo ir vartojimo būdą.
Fitoterapija – tai holistinis požiūris į mediciną, kai atsižvelgiama į visą žmogų, o ne tik į ligos simptomus. Ji grindžiama principu, kad organizmas geba pats save gydyti ir kad gydymo procesą galima sustiprinti naudojant vaistinius augalus.
Fitoterapija – tai ne tik augalų naudojimas ligoms gydyti, bet ir tyrimas, kaip augalai gali būti naudojami sveikatai ir gerovei skatinti. Fitoterapijos specialistai tiki, kad augalai gali būti naudojami ligų prevencijai ir pagrindinėms ligų priežastims gydyti.
Fitoterapija yra saugi ir veiksminga medicinos forma, kurią jau šimtmečius taiko daugelis skirtingų kultūrų.
Kokie yra fitoterapijos pavyzdžiai?
Fitoterapija – tai vaistažolių medicinos šaka, kurioje augalai arba augalinės kilmės produktai naudojami ligoms gydyti arba jų profilaktikai. Dažniausi fitoterapijos pavyzdžiai – žolelių, eterinių aliejų ir kitų augalinių priemonių naudojimas tokioms ligoms, kaip nerimas, nemiga ir skausmas, gydyti.
Kokios yra fitomedicinos rūšys?
Yra keturios pagrindinės fitomedicinos rūšys:
1. Augalinė medicina: Tai labiausiai paplitusi fitomedicinos rūšis, apimanti augalų ar jų ekstraktų naudojimą įvairioms ligoms gydyti.
2. Homeopatija: ši fitomedicinos rūšis naudoja atskiestus augalų ekstraktus sveikatos sutrikimams gydyti.
3. Aromaterapija: Ši fitomedicinos rūšis naudoja augalų eterinius aliejus medicininėms ligoms gydyti.
4. Bacho gėlių gydymo priemonės: Tai fitomedicinos rūšis, kai emocinėms ir psichologinėms ligoms gydyti naudojami augalų ekstraktai.
Kuo skiriasi aromaterapija ir fitoterapija?
Aromaterapija – tai eterinių aliejų naudojimas sveikatai ir gerovei skatinti. Fitoterapija – tai augalų ar augalinės kilmės medžiagų naudojimo praktika gydymo tikslais.
Kas atrado fitoterapiją?
Fitoterapijos, arba augalų naudojimo gydymo tikslais, istorija siekia antikos laikus. Pirmieji rašytiniai šaltiniai apie vaistažolių mediciną siekia šumerus Mesopotamijoje, kurie apie 3000 m. pr. m. e. sudarė augalų ir jų vartojimo būdų sąrašus. Maždaug tuo pačiu metu buvo parašyta pirmoji žinoma kinų vaistažolių knyga „Shennong Bencao Jing“, arba „Dieviškojo ūkininko vaistažolių ir šaknų klasika“. Egipto Eberso papiruse, datuojamame apie 1550 m. pr. m. e., yra daugiau kaip 800 receptų ir vaistų, kurių daugelis yra augalinės kilmės.
Augalų naudojimas medicinoje buvo populiarus visame pasaulyje tūkstantmečius. Viduramžiais Europos vienuoliai ir vienuolės prižiūrėjo didelius vaistinių augalų sodus. Ankstyvaisiais naujaisiais laikais tokie gydytojai kaip Viljamas Šekspyras ir Džonas Džerardas rašė apie augalų naudojimą medicinoje. XVIII ir XIX a. tokie mokslininkai kaip Carlas Linnaeusas ir Josephas Pittonas de Tournefortas pradėjo sisteminti augalų klasifikaciją, o tokie botanikai kaip Nicholas Culpeperis ir Samuelis Hahnemannas pradėjo išsamiau tyrinėti augalų gydomąjį poveikį.
Šiandien fitoterapija yra sparčiai besivystanti medicinos sritis, kurioje nuolat daroma naujų atradimų. Nors tikslios fitoterapijos ištakos nežinomos, aišku, kad augalų naudojimas gydymo tikslais jau tūkstančius metų yra žmonijos kultūros dalis.